Vladas Dautartas (1927 03 10 – 2000 10 11) – rašytojas, ypač pasižymėjęs kaip lietuvių nuotykinės realistinės prozos vaikams ir paaugliams kūrėjas, nors yra parašęs ir keletą pasakos žanrui artimų kūrinių bei trumposios prozos, miniatiūrų.

Augęs Raudondvario apylinkėse, Šilelio kaime, jis nuolat buvo gamtos apsuptyje. Gamta jam buvo ir gėrėjimosi, ir nuotykių, žaidimų vieta, nors gyvenimas kaime ir iš vaiko reikalavo nuolatinės pagalbos namuose ir kito sunkaus darbo. V. Dautartui teko ir piemenauti, ir su tėvu kas dieną eiti į žvejybą.

Nemaža dalis vaikystės potyrių, ypač glaudus santykis su gamtos pasauliu, paaugus transformavosi į kūrybinę kalbą – rašytojo knygose regime panemunės kaimų vaikus ar paauglius gyvenimo džiaugsmą patiriančius būtent gamtoje, gamtos pasaulio romantizavimą, iš natūralaus gamtos gyvenimo kylančias vertybes. Ir net tada, kai gamta tampa paauglių žaidimo aikštele (apysakoje „Žydrieji jungos“ trys jaunuoliai ežere ieško Napoleono lobio), su gamta elgiamasi atsargiai – ji ne tik neniokojama, bet dar ir pasirūpinama jos švara, apsauga nuo tų, kurie linkę ją išnaudoti.

Gamta V. Dautarto kūryboje nėra tik fonas, pavyzdys, bet ir sąveikauja su žmogumi – ji skatina ir atliepia veikėjų išgyvenimus. Anot Vinco Aurylos, rašytojas romantizuoja ir poetizuoja paauglio suvoktą gamtą gamtos pasaulį. Su atbundančia gamta jo paauglius aplanko nepatirti jausmai: meilė, noras, išskirti vieną žmogų, jam aukotis, ginti nuo esamų ir įsivaizduojamų pavojų.

Be to, kūriniuose neįkyriai stengiamasi įterpti pažintinės informacijos apie gamtą, itin daug dėmesio skiriama upių, ežerų pasauliui, apie kuriuos pažinimą pats Dautartas įgijo iš savo tėvo žvejo. Kūriniuose minimi gyvūnai, žuvys, augalai, papasakojama apie jų ypatybes. Tokių žinių galima rasti ne viename jo tekste: „Auksinio lyno vaišės“, „Pasaka nepasaka apie lydekutį Kykutį“, „Žydrieji jungos“ ir kt.

Kaip pastebi Jonas Linkevičius, V. Dautarto apsisprendimas rašyti ne tik suaugusiųjų auditorijai rodė jau pati pirmoji rašytojo knyga „Panemunės apsakymai“, kurios vieną iš skyrių sudarė apsakymai vaikams. Ir šio kūrybinio užmojo jis neapleido – per kelisdešimtmečius jis parašė per 15 kūrinių vaikams ir jaunimui, o apysaka-pasaka „Auksinio lyno vaišės“ 1966 m. buvo įvertinta LTSR komjaunimo literatūrine premija.

„Literatūriniuose vakaruose, susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais mane dažnai klausia, kaip gimsta kūrinio sumanymas. mano knygų herojai glaudžiai susiję su tikromis gyvenimo realijomis – jie ateina iš realaus gyvenimo į knygų puslapius ir grįžta atgal. Tą realų gyvenimą man patinka nuspalvinti romantiška spalva“.

Nuolat akcentuodamas, kad jam artimesnė realistinė literatūros tradicija, nors ir parašė keletą sąlygiškų pasakų, tačiau iš tiesų didžiąją jo kūrinių dalį vaikams ir jaunimui sudaro realistiniai kūriniai. Rašytojas neretai kūrė nuotykinius siužetus, kuriuose atsiranda detektyvo, seklystės elementų, tačiau niekad nėra hiperbolizuojama – vaikai ir paaugliai nepaaukštinami, veikia pagal realias savo fizines, mentalines ir kitas galimybes, bet dėl to nuotykiai menkesni netampa, ištinka ir pavojingų, ir baimę keliančių situacijų. Be to, nuotykinėse apysakose įvairesnė ir raiška: šalia romantizavimo, atsiranda ir ironijos, humoro elementų.

Be gamtos pasaulio, nuotykių ir žaismės rašytojui buvo svarbios ir socialinės, šeimos problemos, pavyzdžiui, apysakoje „Jis – kapitonas pramuštgalvis“ per nuotykinio prado siužetą gilinamasi, kokios aplinkybės privertė paauglius nusikalsti.

V. Dautartą domino sužeisti paaugliai ir kartu tikėjo literatūros gydomąja galia: „paaugliai susidūrę gyvenime su melu, apgaule, smurtu, išdavyste, nusivilia savo susikurtais idealais . Ir baisiausia – pažeistą paauglio sielos pasaulį labai sunku atstatyti. Reikia ištiso jautraus auklėjimo komplekso, kuriame didelį vaidmenį atlikti literatūra, drąsiai ir įtaigiai nagrinėjanti auklėjimo klausimus“.

©Eglė Baliutavičiūtė