Naujame poezijos rinkinyje Gintaro Bleizgio poetinis pasaulis veriasi sodriais, tapybiškais vaizdais. Intensyvus kalbėjimas, vietomis primenantis sąmonės srautą, fiksuoja pasaulio netvarumą ir trapumą. Į tekstus įpinama šiandienos realijų, o asmeninės praeities gretinimas su dabartimi teksto metaforas išaštrina iki lengvai per skaitytojo odą slystančio peilio ašmenų.

Kaip nauji motyvai iškyla poetiniai vaizdai iš laiko, leidžiamo su sūnumi, egzistencinius klausimus apie gyvenimo prasmę keičia nerimas dėl sūnaus gebėjimo būti skaudančiame pasaulyje, prisitaikyti prie to pasaulio diktuojamų taisyklių. Dėmesį atkreipia vidinių išgyvenimų lyginimas su konkrečiais dabarties istorijos vaizdais: karu Ukrainoje, skausmingais Donbaso įvykiais.

Poetas renkasi dienoraštinį kalbėjimą primenančius vaizdinius: nuotrupas iš pokalbių su dukra, žmona, kaimynais. Įtaigus meninis kalbėjimas universalizuoja subjekto išgyvenimus, o pro mirties, laikinumo šydą, pro aštriai nudiegiantį skausmą plūsta ramybė ir šviesa.