Edvinas Valikonis (gim. 1991) – žmogus, nes ne paukštis. Vilniuje gyvena, taip pat dirba ir kuria (bet dažniau nekuria). Dirba rinkodaros lauke. Kuria poeziją ir fotografiją. Gyvena – taip, gyvena.

Pirmasis poeto, fotografo Edvino Valikonio poezijos rinkinys „Rūko dugnas" – savito braižo, originalių įvaizdžių kupina egzistencinė stichijų (bet ne stichiška) poezija.

Skrydžiai virš lizdų, visų paliktųjų apskaita, lapai, numetantys medžius – autorius drąsiai ieško originalių įvaizdžių. Prie prasmių atverties einama intuityviai čiuopiant erdves ir paribius: bažnyčių prieangiai, vandenų tyvuliavimas poeto tekstuose tampa ribinėmis erdvėmis, kur skleidžiasi vidinės apokalipsės nuojauta.

Autoriaus braižui būdingos banguojančios, skirtingo intensyvumo teksto dalys, kai pabaigoje ar keliose teksto vietose „šauna" originalus „įkrautas" fragmentas. Autorius žino, ką nori pasakyti, jo charakteringos frazės yra organiškos tekstui, tai anaiptol nėra tiesiog žaidimas žodžiais savaime: „vienkryptės tik upės, saule, / vienkryptės tik maldos" (Pilkėjimas); kad ir kokį / nugeibusį gyvulį skerstum, jo vidus / visad knibžda gyvybės perteklium" (Rūkas V. laiškai)).