Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Netikėtai žuvus dukrai, jo gyvenimas pasikeičia, ir buvusi realybė susvyruoja. Egzistuodamas kažkur tarp praeities šlovės ir dabarties tuštumos, jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu. Pasirodo, ši dvasinė kelionė labiausiai reikalinga ne Leonardui-architektui, bet Leonardui-tėvui, žmogui, praradusiam dukterį.

Vaiko netektis – jautri ir subtili romano ašis – paskatina Leonardą Gražį užduoti esminius gyvenimo klausimus. Galiausiai užsitęsęs gedulas, alkoholis, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei savos vidinės koplyčios statybomis.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių, realių personažų. Nors kūrinį tai priartina prie realybės, skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.